muzika

Apie meilę Pet Shop Boys

2007-12-21T10:40:32Z

Pet Shop Boys yra viena mano mėgstamiausių grupių, prie kurios muzikos vis grįžtu ir grįžtu. Skirtingai nuo tarkim Depeche Mode, PSB rečiau laikomi kultine grupe. Daug dažniau PSB yra vadinami gerais amatininkais, sugebančiais jau ne pirmą dešimtmetį būti labai populiaria, topų hitus kuriančia grupe. Tuo pačiu metu, PSB nėra “vienadienio šlamšto kalvė”, net galima būtų juos pavadinti aktyviais inovatoriais, vis perkuriančiais šiuolaikinio pop-hito skambesį. Taigi, tuo pačiu metu ir ant bangos, ir avangarde. Išties reta kombinacija.

Bene labiausiai PSB muzikoje stebina profesionalumas, ką bent jau šiuo atveju galima būtų vadinti dėmesiu detalėms. PSB skambesys labai nugludintas ir naujovės, įdomūs dalykai pastebimi būtent tam tikro garso skambesyje, ar sintezatoriaus garse, ar dainos tekste. Vėlgi, tuo pačiu metu, PSB dainos, kurios yra inovatyvios, įdomios, taip pat yra ir pačios populiariausios.

Pavyzdžiui, “It’s a Sin”, atrodytų diskotekų hitas, popso himnas, bumbsėjimo ir melodijos vienovė, kuri skamba tiek įsimenamai, kad tai negali būti įdomi, net avangardistinė daina.

Bet kartu tai homoseksualumo himnas, išsilaisvinimas, pabėgimas iš sukaustyto pasaulio į malonumų, laisvės, saviraiškos erdvę. Be jokios ironijos, “It’s a Sin” gali būti vadinamas kartos himnu (mano kartos).

PSB nuoseklioji linija kūryboje yra nepriklausomas, vienišas herojus ieškantis meilės

Pasija pagal Matą @ šv. Kotrynos bažnyčia

2007-12-07T21:14:41Z

Nuostabiai jaukus ir pavykęs koncertas. Nesu klasikinės muzikos gerbėjas, nes auklėjant tokia pagarba neįdiegta, o pačiam tokį sudėtingą dalyką perprasti yra sunku. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Bene pirmą kartą pavyko su tokiu sutelktu dėmesiu išklausyti šį ilgą (apie 3 val.) kūrinį.

Prie to prisidėjo labai jauki ir kartu skambi Kotrynos bažnyčios erdvė, kurią aplankiau pirmą kartą. Sedėjau per keliolika metrų nuo muzikos atlikėjų ir galėjau matyti ne tiek emocijas atlikėjų veiduose (jų labai nedaug), kiek pajausti muzikos kvėpavimą. Štai užgroja šita pusė, štai kita, štai viena choro pusė, štai kita ir t.t. Puikus ir dirigentas Tamiras Chassonas iš Izraelio, per daug nesiplaikstęs ir puikiai piešęs muzikos bangavimą.

Žinoma, pats kūrinys tapo epicentru. Pirmą kartą šio kūrinio nedidelę ištrauką išgirdau A. Tarkovskio filme “Veidrodis”. Ten jaunasis istorijos herojus varto rusiškų ikonų iliutracijų knygą ir groja Bacho “Pasija pagal Matą”. Iškart pagavo.

Na, ir pabaigai, viena mintis. Kūrinys skirtas paskutinėms trims Kristaus gyvenimo dienoms, t.y. Kristaus kančiai. Sedėjau ir galvojau, kad kančia mūsų laikų žmonių gyvenime jau ne antrame ar trečiame, o dar tolimesniame plane. Gal ir kenčiame kartais, bet atrodo kad nedaug, ir be to, esame linkę kentėjimą kuo greičiau pamiršti. O komforto ir malonumo siekimas tapęs pagrindiniu tikslu, gyvenimo prasme. Gyventi, kad patirti malonumą. Todėl šio Bacho kūrinio supratimas mums yra toks … “per miglą”.

Sintetinis sekmadienis pabaiga - DM "Enjoy the silence"

2007-11-25T09:30:44Z

Kai 1990 m. pasirodė DM albumas “Violator”, man buvo 14 m., bet pirmą kartą aš jį išgirdau kiek vėliau 91, o gal net 92 m. Bet it changed my life. Tokios geros muzikos koncentracijos viename albume, tokio konceptualumo ir jausmo, vaizduotės vientisumo aš tada dar nebuvau niekur suradęs ir iki šiol matyt nesuradau. Jei jau užsiimtume tokiais niekingais dalykais, kaip mano geriausio albumo rinkimai, tai šis BE JOKIOS ABEJONĖS būtų numeris pirmas. Tikrai.

Ten visi gabalai tobuli, bet “Enjoy the Silence” man patiko pirmiausiai ir, matyt, išliko favoritas.

Modeselektor - Happy Birthday - 9*

2007-10-04T23:01:59Z

Daug kūrinių, bet kaip sumėtytų :)

Ironiškas, griežto ritmo, bet skambantis lengvai. Galima šokti, galima klausyti. Atsibosta labai negreit, man po kokių 15 kartų dar nepabodo. Atrandu naujų dalykų.

Žinoma, nuotaikos gan linksmos, bet daro solidesnio albumo įspūdį nei 2005 “Hello Mom!”. Nors ir anas buvo labai geras, bet naujasis, gal sakyčiau, ne toks žaismingas, labiau orientuojamasi į ritmo “bumbsėjimą”, o ne vokalo ar įdomių “sample’ų” dėliojimą.

O pabaigoje, atrodo, lyg ir Scooteris sumiksuotas, kas vėlgi skamba labai gerai. Ir retro, ir progresyviai tuo pačiu metu.

Felix Da Housecat - Virgo Blaktro & the Movie Disco - 8*

2007-10-03T21:38:45Z

Trijų kompozicijų iš šio albumo neprofesionalus miksas

Felix Da Housecat mano “elektroninės” vaikystės meilė. 1995 m. “Metropolis Present Day? Thee Album!” užbūrė melodijomis, 2001 m. “Kittenz and Thee Glitz” patiko savo gundančiu electro skambesiu, bet 2002 m. “Rocketmann!” jau pasirodė nuobodokas, daug kuo panašus į ankstyvąjį “Metropolis”.

Naujasis, ką tik pasirodęs (spalio 2 d.) Felixo albumas “Virgo Blaktro & the Movie Disc” yra puikus. Vėlgi melodingas, bet šį kartą žaismingas disko skambesys, labai šiltos melodijos ir daug, daug paprastų žodžių ir vokalo.

Albumas patinka vis labiau po kiekvieno perklausymo. Auga kartu su tavimi. Tai geros muzikos bruožas.

Galima papriekaištauti nebent dėl paprastumo. Bet čia greičiau rafinuotas paprastumas. Tikėsimės kad nepabos ;).