Apie meilę Pet Shop Boys
12.21.2007 
Pet Shop Boys yra viena mano mėgstamiausių grupių, prie kurios muzikos vis grįžtu ir grįžtu. Skirtingai nuo tarkim Depeche Mode, PSB rečiau laikomi kultine grupe. Daug dažniau PSB yra vadinami gerais amatininkais, sugebančiais jau ne pirmą dešimtmetį būti labai populiaria, topų hitus kuriančia grupe. Tuo pačiu metu, PSB nėra “vienadienio šlamšto kalvė”, net galima būtų juos pavadinti aktyviais inovatoriais, vis perkuriančiais šiuolaikinio pop-hito skambesį. Taigi, tuo pačiu metu ir ant bangos, ir avangarde. Išties reta kombinacija.
Bene labiausiai PSB muzikoje stebina profesionalumas, ką bent jau šiuo atveju galima būtų vadinti dėmesiu detalėms. PSB skambesys labai nugludintas ir naujovės, įdomūs dalykai pastebimi būtent tam tikro garso skambesyje, ar sintezatoriaus garse, ar dainos tekste. Vėlgi, tuo pačiu metu, PSB dainos, kurios yra inovatyvios, įdomios, taip pat yra ir pačios populiariausios.
Pavyzdžiui, “It’s a Sin”, atrodytų diskotekų hitas, popso himnas, bumbsėjimo ir melodijos vienovė, kuri skamba tiek įsimenamai, kad tai negali būti įdomi, net avangardistinė daina.
Bet kartu tai homoseksualumo himnas, išsilaisvinimas, pabėgimas iš sukaustyto pasaulio į malonumų, laisvės, saviraiškos erdvę. Be jokios ironijos, “It’s a Sin” gali būti vadinamas kartos himnu (mano kartos).
PSB nuoseklioji linija kūryboje yra nepriklausomas, vienišas herojus ieškantis meilės ir malonumų. Tai savotiškas hedonistinis idealizmas, tikėjimas, kad gyvenimas vertas gyventi dėl malonumų. Kartu, tame nemažai liūdesio (bent kartais), kadangi gyvenime susiduri su kompromisais, kai vietoje aistringos meilės renkiesi … kažką kitą. Ir kartu, tikėjimas …
“Rent” yra būtent apie tai: “I love you, You pay my rent”. Toks romantizmo ir realizmo derinimas būdingas PSB kūrybos bruožas.
Arba “Being Boring”. Himnas idealo, neįmanomo nepasiekiamo malonumo, savotiškos nuolatinės ekstazės, kuri savo apogėjuje sutampa su ramybe, nusiraminimu. “We will never be any boring, ‘cause we should find too much time for ourselves”. Meilė niekada nesibaigs, visuomenė, rutina lieka už mūsų jausmų durų, čia esame tik aš ir tu.
Išties, klausydamas PSB pradedi suvokti, kaip stipriai būtent gėjų populiariojoje kultūroje gyvuoja mūsų meilės vaizdiniai, idealai. Būtent homoseksualų populiarioje kultūroje sugebėta įgyvendinti meilės, gryno jausmo nevaržomo vaikų, socialinių normų, taisyklių idealas. Grynas jausmas, grynas džiaugsmas, buvimas kartu tik dėl šio begalinio niekada nesibaigiančio jausmo.
Arba “Left to my own devices”: “I could love you, if I try. And left to my own devices, I probably would”. Daina gana optimistiška pakilėtos nuotaikos, bet tekstas išduoda stiprią ambivalenciją, ironiją. Iš jų atrodytų, kad herojus palieka savo mylimąjį, ir ne todėl, kad nemyli, o todėl, kad išorinės sąlygos varžo, varžo herojaus laisvę. Šis laisvės ir priklausomybės konfliktas labai ryškus PSB kūryboje, ir tai vienas kertinių šiuolaikinės vakarų populiarios kultūros svarstomų dilemų.
Arba “So Hard”, agresyvoko ritmo, griausmingų sintezatorių daina. “Why don’t we try not to break our hearts, make it so hard for ourselves”. Rūsti, kartu taip pat “popsinė”, ritminga daina apie tai, kad meilės nėra.
Arba, atvirkščiai - “You are always on my mind” - meilė amžina, aš įsimylėjęs. Meilės, emocijos, pakylėjimo himnas. “Maybe I did not love you as often as I could, and I guess I never told you that you are always on my mind. But you are always on my mind”. Ech, meilė tikrai yra, pasaulis nuostabus.
Ką dar galėčiau parašyti apie šią nuostabią grupę? Nebent tik tai, kad užaugau su Pet Shop Boys ir net tada, kai maniau niekinąs tokią muziką, ją širdyje dievinau.
muzika 

