Ese knyga parašyta japonų rašytojo Haruki Murakami, labiausiai žinomo savo knygomis “Norwegian Woods”, “Hard-boiled Wonderland/End of the World”, “The Wind-up Bird Chronicle”.

“What I Talk About When I Talk About Running” yra labai neįprasta Murakami knyga. Tai nėra grožinė literatūra, o ese knyga, kurioje Murakami bando atskleisti motyvus, kurie jį skatina rašyti.

Tai labai neįprasta, kadangi rašytojas yra išgarsėjęs savo kuklumu, nenoru dalinti dažnus interviu ar aiškinti savo knygas. Tai gana dažnai pasitaikanti ir visiškai suprantama rašytojų pozicija, bet Murakami atveju situacija kiek kitokia. Mat japonų rašytojas savo knygose apskritai vengia ypatingo filosofavimo, kuris nebūtų labai tiesiogiai susijęs su knygos personažo situacija ir gyvenimu.

Juk tai taip murakamiška vis sakyti ir sakyti, po kiekvieno platesnio apibendrinimo - “Bent jau aš taip manau. Greičiausiai kiti mano kitaip, bet esu toks koks esu ir gyvenimas mane būtent to išmokė”. Toks viename sakinyje supinamas nenoras primesti savo pozicijos, bet ir kartu tvirtai jos laikytis savo asmenyje.

Ir štai paskutinėje savo knygoje rašytojas imasi aiškinti savo poziciją, kas neišvengiamai veda link to, kad pradedi nepagrįstai filosofuoti ir sakyti, kas gali būti ir visai ne tiesa, o tiesiog svaičiojimai. Be galo įdomu, kaip gi rašytojas sugeba susitvarkyti su tokia sudėtinga situacija ir svarbiausia - kam išvis reikia tokios knygos?

Sportinis bėgimas tampa šios knygos raktu. Ir ne kaip metafora, o greičiau kaip tam tikra gyvenimo praktika. Murakamio dažnai klausia, o ką tu galvoji, kai bėgi? Jis atsako, kad nieko. Kartais galva būna tiesiog tuščia, o kai joje pasirodo mintys, jos yra lyg debesys danguje, pasirodo ir nuplaukia.

Tai stebėtinai panašu į meditacijos praktiką, kurios tikslas ir yra iškristi iš įprasto minčių srauto, kuris mus supa kasdienybėje. Chaotiškas, sunkiai perprantamas ir mus greičiau pančiojantis nei padedantis, šis sąmonės srautas neleidžia atsitraukti nuo begalinio “reikalų spiečiaus”.

Kiek man pavyko suprasti Murakamio aiškinimą savo paskutinėje knygoje, rašymą šis autorius įsivaizduoja kaip atsitraukimą, kaip bandymą surasti kelią į kitokį realybės sluoksnį, kuris glūdi ne tiek mūsų kasdienėse mintyse, kiek daug labiau baziniuose dalykuose. Pavyzdžiui, mano kūno tylus funkcionavimas (bėgimu metu išryškėjantis), arba tai ką aš valgau, ką pasidarau pusryčiams.

Čia galima prisiminti vieną iš Murakamio paskaitų kažkuriame Amerikos universitete (Princton’e?), kur jis sakė, kad tiki pasakojimo gydančia galia, kad gera istorija savo įvykių seka, savo įtraukiančiu poveikiu yra kaip terapija.

Čia irgi Murakami kalba apie pabėgimą nuo kažkokio blogio esančio mumyse (ligos, nuodemės?), kuris neduoda ramybės ir neleidžia sustoti, vis verčia bėgti, galvoti, strateguoti. Iš čia ir Murakamio knygų blogieji herojai, beveidžiai glitūs biurokratai, kurie pasirodo iš niekur, nors visada juos nujautei esant šalia. Jie nieko negrąsina, atvirkščiai vilioja kažkokiomis gėrybėmis.

Kitaip tariant, sprendžiant iš paskutiniosios knygos, Murakamio literatūra yra lyg terapija, kuri stabdo, lėtina, atitraukia nuo “rūpesčių”. Iš čia Murakamio begaliniai puslapiai, kuriuose kažkas vyksta, bet nieko svarbaus. Žmonės susitinka ir išsiskiria, guli papludimiuose, darosi salotas, kalba telefonu, bet visa tai lyg šešėlių teatras, lyg tikras gyvenimas, gyvastis būtų kažkur už širmos.

Šis proveržis į tikrovę, kurio (neatsimenu) Murakamis matyt ne karto atvirai neaprašė ir matyt yra rašytojo tikslas, idee fixe. Galbūt tai panašu į rytietišką “nušvitimą”, kuris nėra “liftas į transcendenciją”, o greičiau žingsnis link gyvenimo, kaip to medžio už lango, kuris tiesiog yra ir tiek.