• Festivalis, iš tikrųjų, pilnas geros nuotaikos. Žmonės šypsosi, muzika groja, valgyt duoda, alaus irgi. Kodėl gi nebūti geros nuotaikos?
  

• Prie Tricky ar Infected Mushrooms scenų susirinko minios, bet prie Freeform Five ir Jennifer Cardini visada stoviniavo koks šimtas žmonių. Ir jie nelabai keitėsi. Čia aš link to, kad elektronika turi savo prisiekusių gerbėjų ratą. Aš su jais :). Tricky neėjau žiūrėti, Cardini - geriau. 

• Freeform Five girdėjau pirmas 15 min. ir paskutines 40 min. Puiku, kieta, bet su minkšta nuotaika. Puiki muzika. Geros nuotaikos muzika.   

• Cardini labai gerai pradėjo. Pirmojoje valandoje buvo 1-2 tiesiog superinės atkarpos. Žinoma, kieta, žinoma, aršiai, bet inteligentiškai. Trypčioti buvo būtina, bet šokinėti - ne ;)
  

• Cardini beveik niekas nesiklausė, arba aš nepastebėjau. Daugiausiai žmonės dūko. Jei stebėjotes, kas ten toks nejudėdamas stovi, tai buvau aš :D
  

• Menai nesužavėjo, o dar tiksliau - nemanau, kad jų buvo. Šiaip pokštai visokie buvo, kaip pavyzdžiui, paminklas Ančiai.
  

• Patiko moy toy spalvoti …
  

• Netikėtai patiko Cool Kids of Death
  

IŠVADA

Aš tikrai manau, kad Giedrius Klimkevičius sugalvojo labia gerą dalyką. Šį kartą važiavau nemokamai, bet kitais metais pirksiu bilietą, net ir turėdamas progą važiuoti nemokamai. Tai nelietuviškai pozityvus renginys.DEFINITELY SUPER!

Since Apple Iphone App Store launch I bought 8 games. I don’t know if this is a lot, there is probably people who bought all the games that are available on the App Store. On the other hand, I realized I already have good enough grasp on what it is to play games on Iphone, is it worth spending money and time on that.

So, here we go. Top 3 titles, starting from number 3.

It is third and not number one, because the game is too hard for me. Main difficulty being my inability to get a good feeling of how to drive the monkey around the place. Firstly, how exactly do you keep your Iphone?

If you keep it horizontally, ball is almost manageable, but this position is very uncomfortable if you lay in your bed or even sit in a comfy chair. As any Iphone user is aware, you keep your iphone tilted towards you and then the monkey always rolls into you. And if you tilt it in the opposite direction than there is difficulty to see what is going on the screen.

Then, the problem is making exact turns. Because you have to not just make wide turns, but very exact ones, especially when the road does not have walls and the monkey can easily roll off the road into the abyss.

But overall the game is still very enjoyable. The main argument here is how fine graphics actually are. Super Monkey Ball is easily best looking game on the App store. The picture of the game is really on the level of console gaming.

What I like in gaming is not good graphics or even not just fun gameplay, but innovative concept of what you actually play in the game. This is probably the main reason why I don’t like race games very much. The concept of race games is so well-known and boring even before you start playing.

But in De Blob you paint buildings. And this is The Revolution, because bad guys want everything to be gray and same-looking. And you are De Blob, good guy looking like a ball of mud that rolls around, picks colors in some secret corners (like buying dope in a sense) and roll into the buildings that result in nicely colored building instead of gray ones.

And there is police too. They drive around and look for you. They want you gray too, they take away color from you and make you go around and turn all the buildings into gray ones again. But they will lose, we all believe in that, don’t we?

Wow! Viva La Revolucion!

Buy this game. Do that.

What De Blob still lacks is deeper tactical level of gameplay. I haven’t invented any particular tactics in De Blob of how to roll around more efficiently and kick bad guys’ ass more strongly.

While in Critter Crunch this tactical level is incomparably more enjoyable. Firstly, what is principal tactics of this game? To get critters off as soon as possible or to move them around into bigger groups and then crunch them?

The concept of the game is innovative too. There is like 7 (just a guess) types of critters and they all behave in different ways and you have to work out a way to get them all crunched. And some of them is not actually crunchable at all. Like stone walls, which your just have to make drop down and brake into million pieces. And some of them are poisonous, you better don’t crunch them at all …

And the time limits. Everything has to be done very quickly, this is not puzzle, this is arcade. Very little time and pretty deep tactical level. Very nice and for me obviously winning combination.

Bet gauta patirtis dabar leidžia žymiai tiksliau pasakyti, kas gi per velnias yra tas blogginimas. Mat blogus skaitau seniai, mintis sukurti savo blogą irgi atsirado seniai, bet nepradėjęs to daryti, negali pasakyti, kokie gi yra esminiai blogginimo aspektai, kurie tau patinka.

Mano nuomone, blogginimas yra ne žurnalistika, ne komentavimas, ne redagavimas, ne “socialinių tinklų žaidimai”, o, visų pirma, kūryba arba galėtume sakyti - tiesiog menas, o bloggeris yra menininkas. Tokia formulė išsprendžia vieną pagrindinių blogų pozicionavimo problemų, o būtent jų santykį su profesionaliąja žurnalistika.

Mat bloggeris tikrai nėra žurnalistas, nes žurnalistika - tai profesionalus užsiėmimas. Visų pirma, tai organizacija (laikraštis ar TV kanalas), toliau - tai tam tikras profesinė aplinka (žurnalistai, jų sąjungos, profesija apskritai), trečia - tai tikra socialinė vizija (pavyzdžiui, ketvirtoji valdžia, ar žinių verslas).

O blogginimas - viso to neturi. Tai visiškai megėjiška veikla, jai negalioja beveik jokios taisyklės, blogginti gali bet kas, bloge gali būti rašoma bet kas (netgi ir nelegalus turinys) ir t.t.

Dar daugiau, blogginimo vizija - tai anti-establišmentas, bloggeris ir nori išlikti megėju, pabrėžtinai nepriklausomu, kurį valdo tik jo vaizduotė. Ir tai juk menininko pozicija taip pat.

O ir santykis su auditorija yra labai panašus. Bloggeris nori, kad jį skaitytų, bet rašo jis tai, ką nori pasakyti pats. Bloggeris nori būti išgirstas, bet būtent išgirstas - t.y. pasakyti tai kas tau rūpi. Taip ir menininkui nepataikavimas publikos skoniui yra vienas svarbiausių priesakų.

Don’t let the words get in the way. If you’re writing online, forget everything you were tortured by in high school English class. You’re not trying to win any awards or get an A. You’re just trying to be real, to make a point, to write something worth reading.

So just say it.

Seth Godin

Lengvi daiktai surašė praėjusių metų summary, o aš pabandysiu pakalbėti apie ateitį.

Būtų gerai išmokti rašyti geriau, grakščiau ir tiksliau.

Dar būtų visai nieko pradėti vairuoti, tik bijau motoroleris ir dviratis man vistiek liks geresne transporto priemone. Ir, jei kam kilo klausimų, taip man beveik 32 ir aš dar nemoku vairuoti. Neprireikė …

Gal kokią kalbą sau pažadėti išmokti? Būtų nuostabu, bet beveik 100%, kad nepavyks.

Programavimo kokią kalbą? Irgi ne, nors šių metų atradimas markdown žavi labai.

Muzika? Bet ji visada su manimi, nereikia nieko žadėti ar įsipareigoti.

Knygos? Tas pats, kaip ir muzika.

Tad kokie gi bus tie kiti metai? Įdomūs, tikiuosi.

D.

Tai ne nuomonė ar noras išprovokuoti. Tokios išvados priėjau įvykius patyręs savu kailiu. Pirmiausia gryni faktai.

Forum Cinemas žinomu žiniasklaidos atstovu tapau prieš kokius 4 metus. Jie PATYS MAN ATSIUNTĖ PASIŪLYMĄ gauti jų žiniasklaidos kortelę, kuri suteikia teisę eiti į visus filmus nemokamai. Bet vienam, už antrą bilietą reikėdavo mokėti 8 litus.

Labai geras dalykas. Visi filmai atviri, renkiesi tik pagal kokybę ir norą eiti. Kaip ir turėtų būti esant kino kritiku, rašančiu apie filmus. Tuo metu rašiau bernardinai.lt tinklapiui.

Štai šiandien ir parašiau FC vadybininkui Dainiui Beržiniui, kad ir vėl pratęstų kortelę kitiems metams, t.y. 2008. Taip reikia padaryti kiekvienais metais.

Bet šį kartą kortelę nusprendžiama iš manęs atimti, kadangi neberašau į bernardinai.lt tinklapį. Pastarąjį gerbiu be galo, bet savame projekte kitizaidimai.lt man mieliau. Čia jaučiu daugiau laisvės, kas manding pridėjo mano tekstams vertės. Tai be abejo suinteresuoto asmens vertinimu.

Mandagiau prieštarauju p. Beržiniui, rašydamas, kad nuo kino nenutolau ir rašau daugiau savo projekte. Bet šis pasirodo jam neįdomus. Dėl bernardinai.lt vertėjo duoti kortelę, o dėl mano asmeninio blogo - neverta.

Ką gi, prieštarauju ir vėl p. Beržiniui el. laiške,rašydamas, kad blogai nėra tokie populiarūs (kol kas), bet užtat renka kokybiškesnę, ne tokią masinę, bet labiau suinteresuotą auditoriją. Juk kitizaidimai.lt išrenka keliolika FC rodomų filmų ir REKOMENDUOJA žmonėms juos pažiūrėti. Hm … tai vadinama nemokama reklama, bet jos vertė ne pigume. O kokybėje, nes įprasta reklama niekas netiki.

Kortelės aš vis dėlto negavau. Net ir po to, kai pasakiau p. Beržiniui, kad nemandagu atimti kortelę iš žmogaus, kuris tik pasirinko kitokią formą ir toliau skelbia nuolatinius tekstus apie kiną. Nesuprantu visiškai FC pozicijos.

Trumpa pastaba kolegoms bloggeriams. Aš galiu įtarti, kad jei būdamas bloggeris kreipčiausi gauti FC kortelę, man būtų atsakyta. Tai kažkiek dar suprantama, nors turėtų būti duodama ir tokiu atveju. Bet iš manęs ši kortelė atimama, TODĖL, KAD TAPAU BLOGGERIU.

Naudojuos bloggerio teise skelbti man atrodančia svarbią ir skaitytojams įdomią informaciją.

Kadangi mano tinklapyje el. pašto adresai yra koduojami ir jų spamo robotai nenuskaito, skelbiu ir p. Beržinio el. pašto adresą, jei kam kiltų noras patikrinti faktus, ar paklausti p. Beržinio pozicijos. El. paštas yra dainius.b@forumcinemas.lt.

Parašyti paskatino štai ši citata iš Dienos duonos:

Vienas is strateginių tikslų išliks
korporatyvinės linijos ‘norisi savaime’ vystymas, - sako Čili marketingo vadas.

Taip kalbėti yra “priimta” reklamos versle. Bet tai nėra gerai. Problema čia yra štai kokia. “Norisi savaime” yra kūrybinė idėja, kuri veikia, kai skatina vartotojų vaizduotę. Iš čia atsiranda lojalumas, kadangi “brandas” tampa ne tiek reklamos peršamu dalyku, kiek tavo paties kūriniu. Brandas tada tampa kultūriniu simboliu, egzistuojančiais ne korporatyvinio marketingo specialistų popieriuose ir reklamose, o kultūroje apskritai. Tai yra tikra brando galia.

Bet korporatyvinė linija “norisi savaime” sugestijuoja, kad čia marketingo specialistai nori uždėti apynasrį kūrybiškumui, suplanuoti komunikaciją remdamiesi ne kūrybiškumu per se, o pavyzdžiui tuo, ką labiausiai norisi parduoti, nes tai neša didžiausią pelną. Arba tiesiog nori kontrolės, nes toks jau jų darbas.

Tai yra blogai, nes kūrybiškumui kenkia apynasriai, kontrolė, nelaisvė. Tada išeina ne kūryba, o falšas, kurį vartotojas pajaučia iškart. Žinoma, galima reklama tiesiog “užbombarduoti”, bet tai irgi nėra geras sprendimas.

Būtent tai turima omenyje, kai sakoma, kad brandas iš tikrųjų priklauso ne kompanijai, verslui, o vartotojams. Jie jį kuria, jie yra jo sąvininkai.

Paris Hilton - gerai žinoma Hilton viešbučių tinklo paveldėtoja visame pasaulyje išgarsėjo savo ekscentrišku elgesiu. Vos 26 m. mergina jau spėjo pelnyti labiausiai ištvirkusios ir begėdiškos garsenybės titulą. Bene labiausiai P. Hilton išgarsėjo tada, kai internete paplito pornografiniai vaizdo įrašai, kuriuose mergina nufilmuota su vienu iš savo daugelių “mylimųjų”. Tada merginai buvo tik 19 metų amžiaus. Be to, nors pirmieji vaizdo įrašai buvo prastos kokybės, nufilmuoti naktinio stebėjimo kamera, tai vėliau įraše taip pat dalyvavės vyras nutarė pasipelnyti iš netikėtai užklupusios šlovės. Šiuo metu jau galima įsigyti legalius ir geros kokybės vaizdo įrašus, kuriuose Paris Hilton ir ano vyriškio meilės žaidimai.

Bet tai buvo tik istorijos pradži …]]>http://kitizaidimai.lt/kita/rss-comments-entry-4780891.xml