rež. Sophie Fiennes, Olandija, Austrija, UK, 2006 m., 150 min. trukmė

Jau senokai sukurtas filmas, prie kurio vis norisi grįžti ir grįžti, kad atnaujintum, paaštrintum savo kino analizės “įrankius”. Mat Žižekas siūlo požiūrį, kuriam kinas yra ne tiesiog dalykas esantis prieš žiūrovo akis, kurį gali analizuoti, jei jau esi toks ypatingas kino fanas.

Visai ne, kinas pas Žižeką staiga tampa daug painesniu dalyku, kai pradedi galvoti apie tai, kaip kinas manipuliuoja tavo emocijomis, kaip sunkiai pastebimi dalykai (tuštumos, kameros kampas, nežymūs objektai) daro svarbią įtaką tavo suvokimui. Kaip kinas apskritai tampa “daugiau nei gyvenimu”, kaip aktoriai tampa “žvaigždėmis”, kaip filmas tampa svajone.

Ir galiausiai, kas yra tas kinas, kaip mes jį galime suprasti. Juk pagalvokit, štai ekrane projektuojami judantys vaizdai ir štai mes baisiausiai įsijautę žiūrime ir šia prasme tikime, kad rodomas “gyvenimas”. Tai juk baisiai keista, kad toks atrodytų dirbtinis dalykas (tamsa, kėdės, garsas, kiti žmonės, pats kino ekranas, aktoriai, montažas) daro mums tokį stiprų, gyvą (!) įspūdį.

Bet apie kiną tegu kalba Žižekas, nes tai vienas tų atveju, kai atkartoti jo mintis neįšeina ir norisi tiesiog mokytis analizės.

Šiame filme dar be galo įdomu stebėti, kaip mąsto gyvas, tikras filosofas. Pastebėkite tuos sustingimus prieš prasidedant tam tikrai scenai. Kamera pradeda rodyti Žižeką šiek tiek anksčiau, dar jam nepradėjus kalbėti ir mes matome koks susikaupęs jis yra. Kaip žmogus, tikrąją to žodžio prasme pavirtęs mąstymo mašina, kaip jo akys tampa “nieko nematančiomis”, kadangi mąstymas reikalauja didesnio susikaupimo ir atsiribojimo nuo aplinkos.

Tas dar ryškiau matyt kalbėjimo metu, kai Žižekas kartais nespėja paskui savo mintis. Kai kalbėjimas (sakinio sudarymas, žodžių ištarimas ir t.t.) tampa trukdžiu, kadangi mintis skuba į priekį. Pagauna savotiška karštinė, jautiesi nelyg atradėjas nežinomoje šalyje, kai esi ant slenksčio į kažką naują, nematyto.

Šis gyvo mąstymo aspektas, kai tikrąja to žodžio prasme matome kaip žmogus mąsto, yra ypatingai žavus. Mat kas yra mąstymas?

Matyt, daugelis žmonių išvis abejotų tokio dalyko egzistavimu. Kai atsisėdi ir galvoji, galvoji, galvoji ir kažką sugalvoji. Ne įsivaizduoji ir išgalvoji, o analizuoji ir prieini išvadų. Arba kažką pastebi ir nori išryškinti, visų pirma, pačiam sau.

Mąstymas čia yra ne išsigalvojimas, ir ne planavimas, ir ne sekimas taisyklėmis, o būtent pastanga suprasti, kaip gi čia viskas yra. Galvoji ir stengies suprasti.

vaidina George Clooney, Frances McDormand, John Malkovich, Tilda Swinton, Brad Pitt

Žinoma, puikus ir baisiai juokingas filmas. Ko gi daugiau ir buvo galima tikėtis. Bet kartu, pasibaigus filmui, kai jau nuslopsta nuolatinis “juoko centrų” dirginimas, pradedi galvoti, kad “Sudegink, perskaitęs” yra labai jau vidutinio lygio filmas. Ypač kai palygini su “Fargo” arba “Lebovskiu”, arba “No country for old men”, arba “The man who was not there”, arba “Miller’s Crossing”, arba “Raising Arisona”.

Kitaip tariant, “Burn after reading” yra vienas silpniausių brolių Coenų filmų. Ir dalykas čia ne tas, kad filmas yra prastas, o tas, kad broliai Coenai neįprastai nuleido kino kokybės kartelę iki situacinio ir net agitbrigadinio “juokinimo” lygmens.

Nesupraskit neteisingai, tai nėra blogai. “Burn after reading” yra labai juokingas filmas. Filme net keliolikoje scenoje juokas tiesiog veržėsi ir neleido nusedėti kedėje, ir skatino susiriesti, ir pasukti galvą į kitus žiūrovus, kad pamatytum kaip jie juokiasi kartu ir pasidžiaugti šia bendra geros nuotaikos ir juoko fiesta.

Bet broliai Coenai juk yra daugiau nei tai. “Burn after reading” trūksta kino, kuris “išmuštų iš vėžių”, priverstų sutrikti ir pagalvoti, pertvarkyti mintis, ieškoti kitos interpretacijos. “Burn after reading” vis dėlto juk toks “plokščias”, paviršutiniškas filmas. Kaip jis prasideda, taip ir baigiasi. Juokai, juokai ir tiek.

Juk rimtas ir įdomus kinas yra gylyje, kai nesi tikras, kad tai ką matai ir yra tiesa. Juk kinas, kaip ten bebūtų, nėra tiesiog “gyvenimas atvaizduotas” kino ekrane. Kinas - tai daug sudėtingesnis dalykas.

Kinas - tai visų pirma, tam tikras sapnas. Juk pagalvokite, einame į tamsią salę ir žiūrime dvi valandas į ekrane rodomus vaizdus. Tai nėra tiesiog žiūrėjimas, kaip spoksojimas. Tai pasinėrimas į svajonę. Būtent todėl kine yra žvaigždės, dailios moterys, džentelmenai vyrai, įspūdingi triukai, begalinė meilė ir begalinis žiaurimas. Kinas - tai daugiau nei gyvenimas.

O “Burn after reading” būtent šį “kino sapno” aspektą ir nureikšmina. Paverčia kiną beveik mėgėjišku pajuokavimu ar draugišku reveransu draugams aktoriams. Filmas atrodo per lengvai padarytas, lyg nesistengiant, lyg lengva ranka greitomis sudėstyta antriarūšis romaniūkštis …

Sarah Packard: I’m a college girl. Two days a week - Tuesdays and Thursdays - I go to college.

Fast Eddie: You don’t look like a college girl.

Sarah Packard: I’m the emancipated type. Real emancipated.

Fast Eddie: No, I didn’t mean that… whatever that means. I mean you just don’t look young enough.

Sarah Packard: I’m not.

Fast Eddie: So why go to college?

Sarah Packard: Got nothing else to do on Tuesdays and Thursdays.

Fast Eddie: What do you do on the other days?

Sarah Packard: I drink.

Currently downloading this movie.

Copied the dialog from Tomorrow Museum blog.

vaidina Jess Weixler, John Hensley, Josh Pais, Hale Appleman, Ashleigh Springer

kinoteatruose nebus, ieškokite DVD ir internete

Tikrai keistoko siužeto filmas. Jauna mergina, aktyviai dalyvaujanti seksualinės abstinencijos judėjime, netikėtai sužino, kad jos seksualiniai organai yra, švelniai tariant, kitokie nei kitų moterų.

Sužinojus apie ką yra šis filmas, noro pamatyti neatsiranda, mat, siužetas labai jau “dvelkia” pigoku paauglišku filmu. Bet pamatyti vis dėlto verta, mat, visai netikėtai filme atsiranda ir žymiai rimtesni aspektai.

Filmas tikrai nėra pigus. Pirmasis pusvalandis daro greičiau draminio indie filmo įspūdį. Vieniša mergina kviečia visus susilaikyti nuo seksualinių santykių iki vedybų, bet pati sapnuoja nuogus vyriškius ir namuose gyvena su broliu, kurio pažiūros ir elgesys - kardinaliai priešingi.

Įdomu, kaip šis jaunosios Dawn (merginos vardas) elgesys (seksualinė abstinencija) natūraliai dera su jos būdo kuklumu bei išvaizda. Šviesiaplaukė, “nenudažyto” veido, nedrąsiai besišypsanti, bet kartu lyg ir nebijanti būti kukli, Dawn yra pavyzdinė seksualinės abstinencijos judėjimo dalyvė. Galėtume sakyti būsimoji šeimos motina par excellence.

Bet kaip jau minėta šalia yra visi tie nešvankūs sapnai. Be to, atsiranda ir jaunas vaikinas, kuris irgi kuklus, ir su kuriuo norisi daryti visai “nekuklius” dalykus.

Ir štai, miške prie gražaus tvenkinio, po atšviežinančio nusimaudymo pora jaunuolių pradeda glamonėtis. Dawn lyg ir ne prieš, bet pamačiusi jaunąjį Bredą be kelnių suvokia, kad nueita per toli. Ir tada Dawn priešinasi, bet jai neįšeina, kadangi Bredą užvaldė aistra, o ir jėgos nelygios, vyrai juk stipresni nei moterys.

Bet štai čia ir sustokime, mat čia filmas staiga apverčia aukštyn kojomis įprastą jėgų santykį ir apginkluoja moterį kraupiu ginklu - vagina dentata. Bredas pakraupęs pašoka, taškosi kraujais ir netekęs proto šoka į vandenį …

Toliau viskas vystosi kaip ir tikėtina, bet šis įprasto jėgų santykio apvertimas lieka galvoje. Mat pagalvokime, vyrai gali būti mandagūs, tokie net ir turi būti, bet juk ši socialinė norma tik dar labiau paryškina esminę fizinių jėgų nelygybę. Juk moteris užpulta vyro visada pasiduoda (galiausiai), nes yra silpnesnė.

Juk tai žino visi ir filmas ypač efektyviai atkreipia mūsų dėmesį, kaip šis sveiko proto faktas reguliuoja mūsų elgesį. Pavyzdžiui, kiek prievartos iš vyro pusės kilo būtent todėl, kad vyrai žino, jie yra stipresni.

O pagalvokime, kaip būtų, jei būtų kitaip. Jei vyras siekdamas artumo su moterimi rizikuotų ir rizikuotų mirtinai. Panašiai, kaip dabar tai yra moteriai …

The game is decided before it starts.

Clint sets up a situation where each evaluates their possible moves, but in reality, Clint has already won the game. Its a brilliant example of people making the best decisions based on the information available to them…and somebody manipulating the information available to them.

Got this link from my lovely cynical c

rež. Jon Avnet, JAV, 2008 m., trukmė 100 min.

vaidina Robert De Niro, Al Pacino, Curtis Jackson, Carla Gugino, John Leguizamo, Donnie Wahlberg

Sužinojęs, kokie aktoriai vaidina šiame filme, iškart prisimeni “Karštį” (Heat, 1995). Anuomet, “Karštis” sukėlė ovacijas, nes sužavėjo įtampa ir dviejų aktorių (Al Pacino ir De Niro) nedirbtinis rungtyniavimas. Galėjai juste justi filme pulsuojančią gyvybę, negalėjai atitraukti akių nuo ekrano. Bet šį kartą, filme “Teisė žudyti” viskas yra kitaip, kadangi nebėra aistros, nebėra meilės ir noro įžiebti ekrane kažką daugiau nei tiesiog pilką kriminalinį detektyvą.

Tai, kad “Teisėje žudyti” vaidina du labai žymūs aktoriai, turintys gilių psichologinių vaidmenų patirtį, tik dar labiau viską gadina. Mat lūkesčiai šio filmo atžvilgiu yra žymiai aukštesni, tikiesi ne šiaip gero filmo, o nori būti nustebintas, dar geriau - “sukrėstas”.

“Teisė žudyti” turi du labai rimtus trūkumus. Pirma, tai visiškai naftalininis, senamadiškas siužetas. Visa įtampa pastatyta ant teisingumo kortos, bet kas gi šiais laikais yra teisėta? Pati sąvoka yra visiškai blanki ir nekelianti aistros. Ar tikrai mes pergyvename dėl to ar esame teisūs? Dėl to, ar nepažeidėme įstatymo, ar mūsų veiksmai yra teisėti ar ne?

Mes, Lietuvoje galime būti ciniški, kadangi dar prieš 20 m. mūsų šalyje galiojo kiti įstatymai, o ir dabar įstatymų laikymasis yra mažai gerbiamas. Bet net ir JAV ar kur Vakarų Europoje teisėtumas yra menkai vertinamas, pragmatiškumas ir aistra yra žymiai įdomiau.

Prisiminkime, kad ir nesenai rodytus “Pakvaišusius žaidimus” (“Funny Games”). Ten niekuo nenusikaltusius žmones kankina, muša, galiausiai nužudo ir teisėtumo atžvilgiu tai yra baisus nusikaltimas. Bet ar režisierius klausia, kas čia teisus? Ne, daug įdomiau ir svarbiau yra klausimas, kieno pusėje yra autentiškumas, tiesa. Ir gluminantis šio filmo atsakymas yra, kad tiesa yra žudikų pusėje.

O “Teisė žudyti” vis “pergyvena” dėl policininko sugalvojusio be teismo žudyti nusikaltėlius. Ir tegu, atsakys bene 99% žiūrovų, mes “už”, tegu žudo, mes jį palaikome. Čia nėra jokios įtampos, tegu filmas nelaužia problemos, kur jos nėra.

Bet blogai “Teisėje žudyti” yra ir tai, kad filmas yra kvailoko siužeto. Kuris blogas, o kuris geras? Štai koks klausimas kankina filmo kūrėjus. Čia bandoma įpinti šiokios tokios perversijos užuominų, mat prievartos filme gan daug, vis žudoma, daužoma, kraujo klanai, stulpu stovinčios lavono akys, suknežintos galvos, sutrupinti kaulai. Bet tai lieka fone, mat nuspręsta kuo labiau į pirmą planą iškelti abu žymiuosius aktorius.

Ir tai lemtinga klaida, kadangi siužetas visiškai neatlaiko tokio svorio ir todėl ekrane matome abu policininkus bandančius ne tiek kovoti su nusikaltėliais, kiek bandančius “išvežti” neįdomų, sunkiasvorį siužetą. Režisūra irgi bando padėti, todėl tiek daug stambių planų, nemirksinčių akių, iš tamsos išplėštų fizionomijų, staigių kameros judesių. Bet visa tai yra klastotė, netikra, neįtraukia ir netampa gyva.

Todėl, jei trumpai, “Teisė žudyti” yra menkavertis bandymas dar kartą parduoti abiejų žymių aktorių priešstatą. Bet tai daroma ne todėl, kad norisi, o todėl kad reikia vykdyti metų pajamingumo planus. Kitaip tariant, mus nori apgauti ir parduoti klastotę.

rež. Martin McDonagh; Belgija, Didžioji Britanija, 2008, trukmė 107 min.

vaidina Colin Farrell, Brendan Gleeson, Ralph Fiennes, Clémence Poésy, Jérémie Renier

Vienas iš tų, pabrėžtinai “kitokių” europietiškių detektyvų - matyt, taip būtų galima būtų apibūdinti šį filmą. Tiesa, dažnokai tokie sumanymai nėra ypač įdomūs ir gana konvencionalūs, bet būkime geranoriški ir pažiūrėkime šią juostą “atlapa širdimi”.

Pradėkime, kad ir nuo Belgijos miesto Briugės. Jei ten nebuvote - siūlyčiau apsilankyti, tai ramus viduramžių architektūros miestas, žymus savo statiniais, negausiu gyventojų skaičiumi ir ramia, atpalaiduojančia atmosfera. Kai kam miestas gali pasirodyti per ramus, bet juk nebūtina nuolat “bėgti ir siautėti”.

Štai porai vyrukų Briugė atrodo visai mielas miestelis. Ir jie atvažiuoja per Kalėdas praleisti poros dienų vaikštinėdami po bažnyčias ir muziejus. Vyresnysis vardu Kenas tuo džiaugiasi, o jaunesnis ir labiau nervingas Rėjus - anaiptol. Mat Briugės grožis ir Kalėdų malonumai jį menkai domina, jis nori kuo greičiau atlikti savo užduotį ir dumti, pavyzdžiui, į Londoną, pašėlti kaip reikiant.

Po kiek laiko, išaiškėja kad abu vyrai yra samdomi žudikai ir atvažiavo į Briugę atlikti užduoties. Ir Briugė pasirinkta neatsitiktinai, mat jos ramūs istoriniai peizažai turėtų pagrąžinti būsimos aukos paskutines dienas …

Vat tokiais mikrokontrastais ir yra grįstas filmo humoras. Briugės Kalėdinė nuotaika ir samdomi žudikai, nervingas Rėjus ir ramus Kenas, muziejai ir naktiniai šėlsmai. Tai daroma, kad būtų juokinga ir prasminga, bet ar tai pavyksta … ?

Mat “Briugėje” aiškiai trūksta tvirtesnio “stuburo”, kuris laikytų žiūrovo dėmesį ir leistų aiškiau suprasti, ką filmas nori pasakyti. Tuo tarpu, filmas tokios aiškesnės siužetinės linijos neturi ir pasiduoda situacinio jumoro apžavams. Tai nėra blogai, bet gana greitai nusibosta.

Tiesa, į filmo pabaigą išryškėja melodramatinė tema, kuria stengiamasi sujungti vyresnio Keno pasaulėžiūrą su jaunesnio Rėjaus vėjavaikiškumu. Ir čia pradeda lįsti gyvenimo prasmės, draugų svarbos, Kalėdų džiaugsmo ir kitos, panašios temos. Tai vėlgi nėra blogai, bet juk pradžioje filmas žadėjo gan aštrią nuotaiką, kuriose Kalėdos susijungusios su žudynėmis, narkotikais, prostitutėmis ir vagystėmis …!

Savo eklektiškumu ir todėl tuštumu filmas “Briugėje” nestebina. Mat, tai yra liga apėmusi gana didelę dalį tiek europietiško, tiek amerikietiško kino. Šis negalavimas pasireiškia tuo, kad žiūrėdamas filmą nesi tikras, kad režisierius apskritai norėjo ką nors pasakyti, apskritai norėjo sukurti filmą, o ne tiesiog tapti garsiu ar uždirbti krūvą pinigų. Juk, kaip ten bebūtų, filmas nėra duobės kasimas, jam sukurti reikia bent mažutėlio aistros “gabalėlio”.

rež. Brian Robbins, JAV, 2008 m., trukmė 90 min.

Eddie Murphy, Elizabeth Banks, Gabrielle Union, Scott Caan, Ed Helms

Ar galima pasakyti ką nors teigiamo apie šį filmą? Kažin, bet kuo toliau žiūri, tuo labiau pradeda kilti visai kitokie klausimai, nei geras tai filmas, ar šlamštas. Mat, “Keistuolis Deivas”, vis dėlto, nėra tiesiog kvailas filmas. Anaiptol, tai yra gana kruopščiai sudėliota kino juosta, kuri ne tiesiog juokina, bet ir ramina, sutvirtina ir paguodžia.

Pažiūrėkime, kad ir į vieną pagrindinių filmo herojų - Džiną, vienišą motina, dailininkė ir puikios išvaizdos moteris. Pastebėkime, kokia seksualiai patraukli ji yra, bet ir kaip nedemonstratyviai, kukliai ji elgiasi. Džinos seksualumas - antraplanis, paslėptas, nedemonstratyvus. Taip pat ji drąsi ir energinga, vairuoja džipą, bet kartu jausminga ir moteriška (tapo paveikslus rūpinasi sūnumi).

Taip pat Džina yra našlė, jos vyras karininkas žuvo tarnyboje prieš keleta metų. Pora stipriai mylėjo vienas kitą, tas matyti Džinos tapytuose paveiksluose, degančiuose karštai raudona spalva. Bet Džina - tvirta, žuvusio vyro nuotrauka stovi ant komodos, bet pati Džina jau bręsta naujiems santykiams, juk ir augančiam sūnui reikia tėvo.

Su Džina auga baltapūkis dešimtmetis sūnus, skriaudžiamas mokykloje, bet šiaip protingas, linksmas ir geras vaikis. Didžiuojasi savo tėvu, bet nepiktai žiūri į perspektyvą turėti naują tėtį, kad ir ką tik sutiktą Deivą arba kaimyną iš už sienos.

Paklausite, kam visa tai pasakoju? Ogi tam, kad pademonstruočiau, kaip kruopščiai sudėliotas šio filmo siužetas ir pagrindiniai jo veikėjai. “Keistuolis Deivas” nėra tiesiog kvailas filmas, tai atidžiai sudėliotas statinys, kurio kiekviena detalė atlieka tam tikra funkcija.

Pavyzdžiui, Džinos heroje yra skirta moterims, kurios nelabai laimingos, galbūt paliktos vyro, o gal tiesiog nelabai mylimos. Ir galbūt nelabai patrauklios, bent jau taip galvoja apie save. Ir filmas jas ramina, sako - “žiūrėk kokia paprasta moteris Džina, nenusimena, augina sūnų, tapo paveikslus ir pabaigoje netgi susiranda vyrą”.

Arba kad ir kitas filmo epizodas. Ateivių iš kosmoso laive - sumaištis, griūna laivo kapitono autoritetas ir kas gi dėl visko kaltas? Ogi vienintelis laivo įgūlos narys, kurio odos spalva yra balta. Tai vėlgi duoklė juodaodžiams filmo žiūrovams.

Arba, kita filmo scena. Jaunesnis, ne toks patyręs, bet atviro veido ir daugiau besišypsantis policininkas sako - “tirkime šį atvejį, čia tikrai galėjo būti ateivių iš kosmoso nusileidimo vieta”. O jo porininkas - paniuręs, laiko apnešiotas policininkas tik nori mažiau darbo ir rūpesčių.

Kitaip tariant, “Keistuolis Deivas”, kaip ir daugelis antros ar trečios lygos amerikiečių komercinių filmų yra ypač griežtai sustatytas tokiu būdu, kad “nebyliai” perduotų tam tikras taisykles, nuostatas, pažiūras. Pavyzdžiui, kad “viskas bus gerai” vienišoms moterims, juodaodžiai nėra kvaili - juodaodžiams, darbštūs policininkai yra teisūs - visiems darbštiems žmonėms.

Tokiu būdu, šie filmai tampa gana keistais statiniais. Viena vertus, jie stebina siužeto nuobodumu, kita vertus - siužetas juose ne toks ir svarbus. Mat, tai greičiau ne filmas kaip argumentas, teiginys, naujo atvėrimas, o greičiau atvirkščiai - kaip gerai pažįstamo, geidžiamo, bet neturimo realybėje ieškojimas. Tai panašu į grupinės terapijos techniką, kai žmonės kalbėdami kuria kitą tikrovę.

Tik šiuo atveju, kitą tikrovę kuria filmas. Ir apsilankymas kino teatre yra patekimas į fantazijos pasaulį.

Manuela Vellés, Charlotte Rampling, Bebe Rebolledo, Asier Newman, Nicolas Cazalé

lietuviškai pavadintas “Maištingoji Ana”

Šiame ispanų filme labai ambicingai keliami sudėtingi istorijos, atpirkimo, teisingumo klausimai. Svarbu pabrėžti, kad atsakymų ieškoma ne mokslinėje ar filosofinėje, bet mistinėje plotmėje. Filmo centre yra mediumo galių turinti jauna mergina Ana, kuri stebuklingu būdu išgyvena senų laikų neteisybes. Ir tada filmo herojai, jau mūsų laikais XXI a. pradžioje bando bent iš dalies atitaisyti senovėje padarytas skriaudas.

Jei toks filmo apibūdinimas jums atrodo labai jau menkai suregztas, tai įspūdis yra visiškai teisingas. Nors kino juostoje lyg ir keliami labai rimti, platūs, svarūs klausimai, bet pateikiami atsakymai yra seklūs ir visiškai paviršutiniški. Tiesa, filmas dėl to sau “nesuka galvos”, o ramiausiai rodo daug nuogos (tiesa, gana patrauklios) merginos vaizdų, paskui - daug romantiškos menininkų kolonijos gyvenimo epizodų ir viso to fone vis šmėkštėli savotiškos “globėjos” vaidmenį atliekančios puikios britų aktorės Charlotte’s Rampling fizionomija.

Bet jau nuo daugmaž 20-os filmo minutės pradeda stiprėti “mistinė” filmo siužeto linija ir tai visiškai sujaukia bet kokias filmo pretenzijas į “sveiką” žiūrovo protą. Belieka įsijausti į filmo “evangeliją” ir tiesiog patikėti, kad štai ši naivi, tyrų ir kvailų veido išraiškų mergina yra žmonijos atpirkimą atnešantis mesijus.

Tuo patikėti yra neįmanoma, ir todėl filmas labai “vikriai” nusirita stulbinančios tuštybės ir kvailybės bedugnėn. Netgi pradėti stebėtis kiek dar kvailesnis filmas gali tapti. Juostos siužetas nėra protingas, nėra įtikinantis, nėra stebinantis, nėra gražus, nėra poetiškas, nėra įkvepiantis.

“Caotica Ana” nėra ir žavi studentaujančio Ispanijos jaunimo fantazija. Tai tiesiog be galo kvailas, lėkštas, neskoningas ir žiūrovą įžeidžiantis filmas. Sunku suprasti, ką galvojo filmo režisierius, ar filmą rėmusių ES fondų valdininkai. Tokiam filmui negalima buvo suteikti finansavimo, perskaičius scenarijų nesunku suprasti, kad siužetą, mintį derėjo apgalvoti žymiai giliau.

Kita vertus, kažkam filmas matyt patiks. Mat, jame gana daug vadinamosios New Age kvazireliginės ideologijos elementų. Bet plika akimi matyti, kad filmo kūrėjų entuziazmą kursto ne ideologija, o noras paprastai ir lengvai atsakyti į esminius klausimus, kurių neįveikė net giliausi žmonijos protai.

Kad būtų dar lengviau suprasti, galima pasakyti ir taip. “Caotica Ana” - įžeidžiančiai bukas žalių studenčiokų bandymas atsakyti į evangelijos keliamus klausimus. Išeina snipštas ir tiek.

vaidina Ron Perlman, Selma Blair, Doug Jones, Luke Goss, John Alexander

Dar vienas filmas sukurtas pagal komiksuose papasakotą istorija. Tokių filmų - vis daugiau ir daugiau, bet didelio susidomėjimo jie, deja, nesukelia. Plika akimi matyti, kad šie filmai kurti ne todėl, kad režisieriams baisiai būtų įdomūs tie komiksai, o todėl, kad toks darbas. Jie užsakė, aš sukūriau.

Pažiūrėkime kad ir į paskutinįjį tokį filmą - “Tamsos riteris” (Dark Knight) apie žmogaus šikšnosparnio nuotykius nuodėmingąjame Gotamo mieste. Filmas buvo pagirtas tarp kritikų, bet, atvirai tariant, nelabai būta už ką. Mat, vizualumo šiame filme nors su žiburiu ieškok, bet nerasi. Taip, kostiumai įspūdingi, mašinos masyvios, bet vizualumo kaip daugmaž savarankiško pasakojimo klodo - nėra. Siužetą valdo dialogai, o ne akies tinklainė.

Bet, prisiminkime “Nuodėmių miestą” (Sin City, 2005). Šio pieštojo pasakojimo vizualumo masyvi jėga, matyt, tiesiog nepasidavė žodžio prievartai ir neliko nieko kito, kaip iš esmės nupiešti filmą kino ekrane. Išėjo puikus, nuostabus, žavintis ir kvapą gniaužiantis filmas, prie kurio norisi vis grįžti ir grįžti.

“Pragaro vaikis 2” yra filmas nenusileidžiantis “Nuodėmių miestui”. Režisieriaus Guillermo del Toro sukurtas filmas entuziastingai, su pasigardžiavimu ir vaikišku džiaugsmu rodo besisukančius sraigtus, keistas pabaisas ir svetimos rasės karius, įmantrius prietaisus sudurstytus iš dar įmantresnių detalių, trolių turgų pripildytą nesuprasi-kur-kas būtybių.

O kartais filmas tiesiog džiaugiasi piešiniu. Matyt, būtent čia geriausiai atsiskleidžia komikso malonumas. Juk prisiminkime, kad ir savo vaikystės piešinius. Kur ten malonumas? Kodėl tepliojame kažką ant popieriaus lapo? Ogi, matyt, todėl kad niekur ir niekada žmogus nepatiria tokios unikalios laisvės - kelios linijos ir ant popieriaus lapo skleidžiasi ištisas pasaulis, niekur nematytos būtybės, ir visa tai tiesiog ant lapo, tiesiog man piešiant.

Pačioje filmo pradžioje rodoma bene ištisą minutę trunkanti atkarpa, kurios pabaigoje susidėlioja filmo pavadinimas “Hellboy 2”. Atkreipkite dėmesį, kaip gražiai, grakščiai ir įdomiai dėliojasi, sukasi laikrodžio mechanizmas, kaip grynas piešinio laisvės džiaugsmas užvaldo dėmesį. Būtent čia yra “Hellboy 2” pagrindinis pasiekimas.

Ir, matyt, būtent todėl, kad del Toro nesijaučia svetimas komikso piešinio pasaulyje, taip pat ir siužetinė “Hellboy 2” dalis yra tokia vykusi. Jau filmui įpusėjus pagauni save, kad nebežiūri į tą keistą raudoną būtybę su nupjautais ragais kaip į klouną. Su juo netgi tapatinies, pergyveni. Šios linijos apogėjus yra apgirtusių Pragaro Vaikio ir Žmogaus Žuvies benefisas gulint ant laiptų su viskio buteliu ir dainuojant “You know I can’t smile without you”. Tai be galo saldus Barry Manillow hitas. Kaip tik toks, kurį plėšia girti vyrai didžiausio nuoširdumo akimirką.

Ir būtent čia, supranti, kad visai nesunkiai Guillermo del Toro pavyko pasiekti tai ko jis ir norėjo. Paversti šį kvailą pieštą pasakojimą, visiškai normaliu, gražiu ir autentišku kino filmu.

vaidina Brendan Fraser, Anita Briem, Josh Hutcherson

Amerikiečių komercinis kinas pasižymi labai griežtomis kino žanrus skiriančiomis ribomis. Pavyzdžiui, jei žinome, kad “Kelionė į žemės centrą” yra trimačiais efektais grįsta ir visai šeimai skirta nuotykių juosta, iškart galime gan tiksliai įsivaizduoti, koks tai yra filmas.

Tokį nuspėjamumą diktuoja, visų pirma, filmų rinkodaros reikalavimai. Mat žanrai yra ne tiek kūrybos stilistika, kiek parduodamo produkto apibūdinimas. Pavyzdžiui, šis filmas yra be sekso, be smurto, nuotaikingas ir su daug specialiųjų efektų, taigi, skirtas savaitgalio kelionei su visa šeima į kino teatrą.

Daug kas peikia šiuos amerikietiškus žanrus. Ir tikrai yra ko. Juk tai iš esmės griauna kūrybos keliamos nuostabos ir džiaugsmo pojūčius. Kinas pavirsta traškučiais, o žiūrovas renkasi kokiu padažu pagardinto patiekalo norėtų. Tokiu atveju, “Kelionė …” yra grietinės ir sūrio padažu papuoštas filmas. Tinka visai šeimai, užsigeriama gazuotu vaisvandeniu.

Bet yra ir kita visokių žanrų pusė, kurios plika akimi nepastebėsi. Taip jau atsitinka, kad šalia žanrinių perskyrų egzistuoja ištisi klodai kino medžiagos, kur žanrai staiga pasidaro ne tokie griežti, ir nuotaikingoje juostoje visai šeimai pradedame pastebėti keistokų seksualinių įtampų, netipiškai tėvo vaidmenį atliekančių vyriškių, netgi - visiškai jau nepriimtinų perversijų.

Štai, kad ir pagrindiniai trys šio filmo veikėjai. Mokslininkas Trevoras yra gan tipiškas “išprotėjęs mokslininkas”, gyvena vienas, ištisai skaito, vaikšto paklaikusiomis akimis, prieš save matydamas ne mums įprastą pasaulį, o mokslinių atradimų “kalnus ir vingius”. Čia viskas įprasta, bet keisčiau pasijaučiame, kai jau nukėliavęs į Žemės centrą šis vyriškis, veikiamas nepakeliamo karščio nusimeta marškinukus ir apnuogina savo be galo ištreniruotą kūną.

Čia visiškai neironizuoju, Trevoras savo kūno sudėjimu, greičiau tiktų koviniam filmui. Bet tai dar ne viskas, nes lendant dar giliau, visą filmo įtampą, be abejo, grindžia seksualinių santykių troškimas.

Viskas prasideda gan nekaltai, kai Trevoras ir trylikamentis jo sūnėnas susiginčija, kuris “kabins” simpatišką, šviesių plaukų islandę. Bet vėliau ir Hanna nusimeta kai kuriuos savo drabužėlius ir prieš mus išnyra vos ne Pamela Anderson pamažinta krūtine.

Ir tada filmo veikėjai pasirodo jau visiškai keistu amplua. Tarzano raumenis demonstruojantis Trevoras, krūtine švelniai už marškinukų beslepianti Hanna ir trylikametis Šonas siekiantis savo seksualinės brandos pripažinimo.

Pastebėkite, kaip apnuoginus šią seksualinės įtampos potekstę, tampa aiškiau, kodėl Šonas toks šiuolaikiškai savarankiškas ir vyriškas. Jo nereikia guosti, jis neišsigąsta, jis be baimės leidžiasi į kelionę vienas. Šį šiuolaikinio paauglio amplua grindžia ne šiaip socialinė emancipacija, o noras subręsti seksualiai, gauti leidimą turėti seksualinius santykius, pretenduoti į Hanną.

Ir, juk prisiminkime apie ką yra visas šis filmas. Galinėjimasis su gamtos galiomis, dinozaurais, žmogėdromis žuvimis, šokinėjamas nuo uolos ant uolos virš bedugnės, pagaliau kritimas į bedugnę. Visas šis jėgos sportas, tiesiog šaukte šaukiasi pripažinimo to, kas akivaizdu. Tikri vyrai gimsta pavojuje, gelbėdami savo moteris, stipria ranka įsikabindami į uolos kraštą, neišsigąsdami netgi akis į akį su penkiu aukštu namo dydžio riaumojančiu dinozauru.

Ir ko gi dar trūksta tikram vyrui, po to kai jis nugali visus pavojus …?

Tai ne išsigalvojimas. Filmo pabaigoje, trijulė vėl sugrįžta į Žemės paviršių, vėl užsideda įprastas socialines kaukes ir iškart išgaruoja visa filmo įtampa, visas įdomumas. Mat šiame mūsų pasaulyje trylikmečiai nepretenduoja užimti savo tėvo vietos …

Bet, kita vertus, ar tikrai nepretenduoja? Juk šiame, trylikmečiams skirtame filme gan aiškiai rodomas stipraus, suvyriškėjusio paauglio vaidmuo, kuris lyg ir sako - tu jau suaugęs, tu jau stiprus, imk viską į savo rankas. O kuo visa tai baigėsi, mes puikiai žinome …

rež. Bryan Bertino, JAV, 2008, trunka 85 min.

vaidina Liv Tyler, Scott Speedman

“Strangers” grįstas keistoka, perversiška, bet galiausiai gana įtikinama prielaida. Įsivaizduokite namą užmiestyje. Aplinkui tylu ir ramu, šviečia žibintai, bet kaimyninių namų nematyti. Ir štai jūs esate tame name, dabar yra labai vėli naktis, greičiau net paryčiai. Bet lauke visiškai tamsu. Ir pasigirsta beldimas į duris. Ką jūs pagalvojate? Kas yra už durų? Kažkas linkintis jums pikto?

Bet “Strangers” eina giliau, kadangi jo keliama baimė žiūrovų sąmonėje kyla ne tiek iš konkrečios situacijos, kiek iš daug bendresnės baimės, gal net galėtume sakyti, aplinkos, aplinkinių baimės. Mat filmas niekada ne mažiausia užuomina neleidžia suprasti, kodėl vyksta šie kankinimai. Ne mažiausio žodelyčio - užpuolikai, tiesą sakant, išvis nekalba.

Ir kas gi iš to išeina? Sakyčiau iš to plaukia keli dalykai, kurie leidžia “Strangers” vadinti ne tokiu jau ir prastu filmu. Visų pirma, visiškai prarandamas konkretus situacijos kontekstas ir užpuolimas ir kankinimai pavirsta kažkokiu nelyg “metafiziniu” žiūrovo gąsdinimu. Gąsdinama ne per konkrečią mintį, situaciją, o bendriau.

Juk, pagalvokime, o kodėl esame tokie tikri, kad kuris nors žmogus nepradės švaistytis peiliu, siekdamas nužudyti kuo daugiau kitų žmonių. Arba, kodėl, pamatę nuošaliai stovintį namą, grupelė bepročių nesugalvos pagąsdinti ir nužudyti jo gyventojų. Juk, tikrai, tai visiškai įmanoma. Visiškai įmanoma, kad štai ši mergina beldžianti tamsiausią naktį į mano duris yra ne pagalbos prašanti nelaimėlė, o pranašaujanti blogį.

Kitaip tariant, “Strangers” žaidžia ne tiek su nuvalkiotomis tradicinėmis siaubo filmų baimėmis, o su kai kuo daug autentiškesniu ir labiau atitinkančiu mūsų laikų dvasią. Gyvendami individualistinėje visuomenėje, stengdamiesi atsiriboti nuo savo bendratautiečių, mes prarandame tam tikrą saugumo garantą.

Juk, kai einame su savo kaimynu į vieną bažnyčią, pasikalbame vakarais apie dienos rūpesčius, keičiames patarimais apie automobilių remontą ir daržų priežiūrą, tada galime būti daug labiau tikri dėl savo aplinkos … kad joje nėra svetimų, kurių minčių vingiai mums suprantami tiek pat, kiek mėnulio tamsioji pusė.

Tai atspindi ir angliškasis filmo pavadinimas - “Strangers”, kuris yra ne tiek nepažįstamieji, o svetimieji. Būtent tie svetimieji, su kaukėmis, kurių artėjančio peilio mes negalime nei perkalbėti, nei papirkti. Jie nelyg griūvantis medis, nuverstas audros. Tokių dalykų nesustabdysi.