rež. Guillermo del Toro, JAV, 2008, trunka 110 min.

vaidina Ron Perlman, Selma Blair, Doug Jones, Luke Goss, John Alexander

Dar vienas filmas sukurtas pagal komiksuose papasakotą istorija. Tokių filmų - vis daugiau ir daugiau, bet didelio susidomėjimo jie, deja, nesukelia. Plika akimi matyti, kad šie filmai kurti ne todėl, kad režisieriams baisiai būtų įdomūs tie komiksai, o todėl, kad toks darbas. Jie užsakė, aš sukūriau.

Pažiūrėkime kad ir į paskutinįjį tokį filmą - “Tamsos riteris” (Dark Knight) apie žmogaus šikšnosparnio nuotykius nuodėmingąjame Gotamo mieste. Filmas buvo pagirtas tarp kritikų, bet, atvirai tariant, nelabai būta už ką. Mat, vizualumo šiame filme nors su žiburiu ieškok, bet nerasi. Taip, kostiumai įspūdingi, mašinos masyvios, bet vizualumo kaip daugmaž savarankiško pasakojimo klodo - nėra. Siužetą valdo dialogai, o ne akies tinklainė.

Bet, prisiminkime “Nuodėmių miestą” (Sin City, 2005). Šio pieštojo pasakojimo vizualumo masyvi jėga, matyt, tiesiog nepasidavė žodžio prievartai ir neliko nieko kito, kaip iš esmės nupiešti filmą kino ekrane. Išėjo puikus, nuostabus, žavintis ir kvapą gniaužiantis filmas, prie kurio norisi vis grįžti ir grįžti.

“Pragaro vaikis 2” yra filmas nenusileidžiantis “Nuodėmių miestui”. Režisieriaus Guillermo del Toro sukurtas filmas entuziastingai, su pasigardžiavimu ir vaikišku džiaugsmu rodo besisukančius sraigtus, keistas pabaisas ir svetimos rasės karius, įmantrius prietaisus sudurstytus iš dar įmantresnių detalių, trolių turgų pripildytą nesuprasi-kur-kas būtybių.

O kartais filmas tiesiog džiaugiasi piešiniu. Matyt, būtent čia geriausiai atsiskleidžia komikso malonumas. Juk prisiminkime, kad ir savo vaikystės piešinius. Kur ten malonumas? Kodėl tepliojame kažką ant popieriaus lapo? Ogi, matyt, todėl kad niekur ir niekada žmogus nepatiria tokios unikalios laisvės - kelios linijos ir ant popieriaus lapo skleidžiasi ištisas pasaulis, niekur nematytos būtybės, ir visa tai tiesiog ant lapo, tiesiog man piešiant.

Pačioje filmo pradžioje rodoma bene ištisą minutę trunkanti atkarpa, kurios pabaigoje susidėlioja filmo pavadinimas “Hellboy 2”. Atkreipkite dėmesį, kaip gražiai, grakščiai ir įdomiai dėliojasi, sukasi laikrodžio mechanizmas, kaip grynas piešinio laisvės džiaugsmas užvaldo dėmesį. Būtent čia yra “Hellboy 2” pagrindinis pasiekimas.

Ir, matyt, būtent todėl, kad del Toro nesijaučia svetimas komikso piešinio pasaulyje, taip pat ir siužetinė “Hellboy 2” dalis yra tokia vykusi. Jau filmui įpusėjus pagauni save, kad nebežiūri į tą keistą raudoną būtybę su nupjautais ragais kaip į klouną. Su juo netgi tapatinies, pergyveni. Šios linijos apogėjus yra apgirtusių Pragaro Vaikio ir Žmogaus Žuvies benefisas gulint ant laiptų su viskio buteliu ir dainuojant “You know I can’t smile without you”. Tai be galo saldus Barry Manillow hitas. Kaip tik toks, kurį plėšia girti vyrai didžiausio nuoširdumo akimirką.

Ir būtent čia, supranti, kad visai nesunkiai Guillermo del Toro pavyko pasiekti tai ko jis ir norėjo. Paversti šį kvailą pieštą pasakojimą, visiškai normaliu, gražiu ir autentišku kino filmu.