rež. Eric Brevig, JAV, 2008 m., trukmė 92 min.

vaidina Brendan Fraser, Anita Briem, Josh Hutcherson

Amerikiečių komercinis kinas pasižymi labai griežtomis kino žanrus skiriančiomis ribomis. Pavyzdžiui, jei žinome, kad “Kelionė į žemės centrą” yra trimačiais efektais grįsta ir visai šeimai skirta nuotykių juosta, iškart galime gan tiksliai įsivaizduoti, koks tai yra filmas.

Tokį nuspėjamumą diktuoja, visų pirma, filmų rinkodaros reikalavimai. Mat žanrai yra ne tiek kūrybos stilistika, kiek parduodamo produkto apibūdinimas. Pavyzdžiui, šis filmas yra be sekso, be smurto, nuotaikingas ir su daug specialiųjų efektų, taigi, skirtas savaitgalio kelionei su visa šeima į kino teatrą.

Daug kas peikia šiuos amerikietiškus žanrus. Ir tikrai yra ko. Juk tai iš esmės griauna kūrybos keliamos nuostabos ir džiaugsmo pojūčius. Kinas pavirsta traškučiais, o žiūrovas renkasi kokiu padažu pagardinto patiekalo norėtų. Tokiu atveju, “Kelionė …” yra grietinės ir sūrio padažu papuoštas filmas. Tinka visai šeimai, užsigeriama gazuotu vaisvandeniu.

Bet yra ir kita visokių žanrų pusė, kurios plika akimi nepastebėsi. Taip jau atsitinka, kad šalia žanrinių perskyrų egzistuoja ištisi klodai kino medžiagos, kur žanrai staiga pasidaro ne tokie griežti, ir nuotaikingoje juostoje visai šeimai pradedame pastebėti keistokų seksualinių įtampų, netipiškai tėvo vaidmenį atliekančių vyriškių, netgi - visiškai jau nepriimtinų perversijų.

Štai, kad ir pagrindiniai trys šio filmo veikėjai. Mokslininkas Trevoras yra gan tipiškas “išprotėjęs mokslininkas”, gyvena vienas, ištisai skaito, vaikšto paklaikusiomis akimis, prieš save matydamas ne mums įprastą pasaulį, o mokslinių atradimų “kalnus ir vingius”. Čia viskas įprasta, bet keisčiau pasijaučiame, kai jau nukėliavęs į Žemės centrą šis vyriškis, veikiamas nepakeliamo karščio nusimeta marškinukus ir apnuogina savo be galo ištreniruotą kūną.

Čia visiškai neironizuoju, Trevoras savo kūno sudėjimu, greičiau tiktų koviniam filmui. Bet tai dar ne viskas, nes lendant dar giliau, visą filmo įtampą, be abejo, grindžia seksualinių santykių troškimas.

Viskas prasideda gan nekaltai, kai Trevoras ir trylikamentis jo sūnėnas susiginčija, kuris “kabins” simpatišką, šviesių plaukų islandę. Bet vėliau ir Hanna nusimeta kai kuriuos savo drabužėlius ir prieš mus išnyra vos ne Pamela Anderson pamažinta krūtine.

Ir tada filmo veikėjai pasirodo jau visiškai keistu amplua. Tarzano raumenis demonstruojantis Trevoras, krūtine švelniai už marškinukų beslepianti Hanna ir trylikametis Šonas siekiantis savo seksualinės brandos pripažinimo.

Pastebėkite, kaip apnuoginus šią seksualinės įtampos potekstę, tampa aiškiau, kodėl Šonas toks šiuolaikiškai savarankiškas ir vyriškas. Jo nereikia guosti, jis neišsigąsta, jis be baimės leidžiasi į kelionę vienas. Šį šiuolaikinio paauglio amplua grindžia ne šiaip socialinė emancipacija, o noras subręsti seksualiai, gauti leidimą turėti seksualinius santykius, pretenduoti į Hanną.

Ir, juk prisiminkime apie ką yra visas šis filmas. Galinėjimasis su gamtos galiomis, dinozaurais, žmogėdromis žuvimis, šokinėjamas nuo uolos ant uolos virš bedugnės, pagaliau kritimas į bedugnę. Visas šis jėgos sportas, tiesiog šaukte šaukiasi pripažinimo to, kas akivaizdu. Tikri vyrai gimsta pavojuje, gelbėdami savo moteris, stipria ranka įsikabindami į uolos kraštą, neišsigąsdami netgi akis į akį su penkiu aukštu namo dydžio riaumojančiu dinozauru.

Ir ko gi dar trūksta tikram vyrui, po to kai jis nugali visus pavojus …?

Tai ne išsigalvojimas. Filmo pabaigoje, trijulė vėl sugrįžta į Žemės paviršių, vėl užsideda įprastas socialines kaukes ir iškart išgaruoja visa filmo įtampa, visas įdomumas. Mat šiame mūsų pasaulyje trylikmečiai nepretenduoja užimti savo tėvo vietos …

Bet, kita vertus, ar tikrai nepretenduoja? Juk šiame, trylikmečiams skirtame filme gan aiškiai rodomas stipraus, suvyriškėjusio paauglio vaidmuo, kuris lyg ir sako - tu jau suaugęs, tu jau stiprus, imk viską į savo rankas. O kuo visa tai baigėsi, mes puikiai žinome …