rež. Ethan Coen, Joel Coen, JAV, 2008 m., trukmė 95 min.

vaidina George Clooney, Frances McDormand, John Malkovich, Tilda Swinton, Brad Pitt

Žinoma, puikus ir baisiai juokingas filmas. Ko gi daugiau ir buvo galima tikėtis. Bet kartu, pasibaigus filmui, kai jau nuslopsta nuolatinis “juoko centrų” dirginimas, pradedi galvoti, kad “Sudegink, perskaitęs” yra labai jau vidutinio lygio filmas. Ypač kai palygini su “Fargo” arba “Lebovskiu”, arba “No country for old men”, arba “The man who was not there”, arba “Miller’s Crossing”, arba “Raising Arisona”.

Kitaip tariant, “Burn after reading” yra vienas silpniausių brolių Coenų filmų. Ir dalykas čia ne tas, kad filmas yra prastas, o tas, kad broliai Coenai neįprastai nuleido kino kokybės kartelę iki situacinio ir net agitbrigadinio “juokinimo” lygmens.

Nesupraskit neteisingai, tai nėra blogai. “Burn after reading” yra labai juokingas filmas. Filme net keliolikoje scenoje juokas tiesiog veržėsi ir neleido nusedėti kedėje, ir skatino susiriesti, ir pasukti galvą į kitus žiūrovus, kad pamatytum kaip jie juokiasi kartu ir pasidžiaugti šia bendra geros nuotaikos ir juoko fiesta.

Bet broliai Coenai juk yra daugiau nei tai. “Burn after reading” trūksta kino, kuris “išmuštų iš vėžių”, priverstų sutrikti ir pagalvoti, pertvarkyti mintis, ieškoti kitos interpretacijos. “Burn after reading” vis dėlto juk toks “plokščias”, paviršutiniškas filmas. Kaip jis prasideda, taip ir baigiasi. Juokai, juokai ir tiek.

Juk rimtas ir įdomus kinas yra gylyje, kai nesi tikras, kad tai ką matai ir yra tiesa. Juk kinas, kaip ten bebūtų, nėra tiesiog “gyvenimas atvaizduotas” kino ekrane. Kinas - tai daug sudėtingesnis dalykas.

Kinas - tai visų pirma, tam tikras sapnas. Juk pagalvokite, einame į tamsią salę ir žiūrime dvi valandas į ekrane rodomus vaizdus. Tai nėra tiesiog žiūrėjimas, kaip spoksojimas. Tai pasinėrimas į svajonę. Būtent todėl kine yra žvaigždės, dailios moterys, džentelmenai vyrai, įspūdingi triukai, begalinė meilė ir begalinis žiaurimas. Kinas - tai daugiau nei gyvenimas.

O “Burn after reading” būtent šį “kino sapno” aspektą ir nureikšmina. Paverčia kiną beveik mėgėjišku pajuokavimu ar draugišku reveransu draugams aktoriams. Filmas atrodo per lengvai padarytas, lyg nesistengiant, lyg lengva ranka greitomis sudėstyta antriarūšis romaniūkštis …